Vestuviniai žiedai

Vestuvinių žiedų kilmė yra įdomi. Apsikeitimo žiedais tradicija siekia 3000 metų, o pirmasis vestuvinis žiedas su deimantu buvo užfiksuotas 1417 m. mirusios našlės testamente. Pirmieji žiedus amžinumui vaizduoti naudojo Egipto faraonai. Taip yra todėl, kad apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos ir atspindi saulės ir mėnulio, kuriuos egiptiečiai garbino, formą. Egiptiečiai taip pat manė, kad žiedo viduryje esanti atvira erdvė simbolizuoja vartus į nežinomybę. Aleksandrui Didžiajam užkariavus egiptiečius, graikai perėmė tradiciją dovanoti žiedus savo meilužiams, taip išreikšdami atsidavimą. Daugelyje šių žiedų buvo vaizduojamas meilės dievas Erosas arba Kupidonas. Kai romėnai užkariavo Graikiją, jie perėmė šią tradiciją ir pradėjo naudoti geležinius ir varinius žiedus santuokos ceremonijose. Ant geležinių žiedų kartais būdavo raktų motyvai, simbolizuojantys, kad žmona dabar valdo namų apyvokos daiktus. Tačiau II a. po Kr. dauguma žiedų jau buvo auksiniai.

Bažnyčia taip pat juos perėmė iš pagonybės ir pritaikė savo apeigoms — žiedais pradėti ženklinti įsimylėjėliai, imtos jungti besituokiančiųjų poros.

XVI a. Venecijoje išpopuliarėjo auksiniai vestuviniai žiedai. Ryškiai geltonos spalvos ir bet kuriai juvelyro fantazijai lengvai pasiduodančiam metalui — auksui — meistrai paskyrė patį svarbiausią vaidmenį žiedų istorijoje. Jau tuomet vestuviniai žiedai būdavo su nedideliu briliantu arba perliuku. Dabar besituokiantys vis dar dažniau renkasi klasikinius žiedus be deimantų, tačiau palengva tradicija rinktis puošnesnius žiedus sugrįžta, bent jau moteriškuose vestuviniuose žiedeliuose dažnai įdedamas bent jau nedidelis brangakmenis.