Žiedai atsirado taip seniai, kad iš esmės sunku nustatyti, ar būta žemėje civilizacijos,

jų nemūvėjusios. Šio papuošalo esmė ir ilgaamžiškumas slypi formoje, senovėje

turėjusioje gilią simbolinę reikšmę. Žiedas — tai gyvenimo ratas, judėjimas nuo

gimimo mirties link. Žiedai — neatsiejama kostiumo istorijos dalis, esminis etiketo

istorijos štrichas. Moters rankos, skendinčios žieduose, dažnai būdavo

iškalbingesnės už žodžius — juk žiedas ant vieno ar kito piršto, akmenėlio ar

kitos puošmenos rūšis visada reikšdavo apie priklausymą tam tikram visuomenės

sluoksniui, turtinį rangą, amžių, šeiminę padėtį ir netgi ketinimus. „Jeigu

moteris susižadėjusi, ji mūvi žiedą ant trečiojo kairiosios rankos piršto,

jeigu netekėjusi — ant rodomojo, jeigu tekėti apskritai nesirengia — ant mažojo“,

— rašė 1849 m. Anglijos etiketo vadovėliai. Žiedus naudodavo ir dokumentų tvirtinimui, korespondencijai užantspauduoti. Jais buvo tvirtinima draugystė, santuoka, įvairios sąjungos, pagerbiami mirusieji ir naudojami kaip talismanai, saugantys nuo blogio jėgų.

Šiuo metu žmonės nešioja žiedus taip pat dėl įvairių priežasčių - kaip puošmeną ar kaip įsipareigojimo simbolį (sužadėtuvių žiedai ir vestuviniai žiedai).